Tegu rašytojas bus didelis kalbinės kūrybos meistras. Kaip jo tas meistriškumas pasireiškia? Jis, pasiremdamas tradicija, kuria naujas kalbos vertybes,— kuria visiems privalomos gramatikos ribose. Ko gali būti verta rašytojo kalba, atitrūkusi nuo tradicijų? Rašytojui kalbinė tradicija, tariant, gramatika, yra priemonė, būtiniausioj! premisa, nes tiktai ji naujai sukuriamą vertybę daro visiems priimtiną, visiems savą,— gyvą, suprantamą, atjaučiamą. Ko verti gražūs batai, jei jie ant kojos nelenda? Ko verta kad ir labai gražiai skambanti poetinė formulė, jei ji lieka nesuprantama, jei ji nejaudina, nesukelia jokių minčių, jausmų, emocijų.

Balys Sruoga


Jaunas rašytojas pirmiausia turi mokėti tą kalbą, kuria jis rašo. Kalba — tai rašytojo instrumentas. O kalbos reikia mokytis ne tik iš knygų, bet ir iš liaudies, iš žmonių. Rašytojo kalba turi būti žodinga, turtinga. Patarčiau tuo tikslu ypač skaityti ir perskaitinėti Žemaitę, Vaižgantą, Simoną Daukantą, Valančių. Reikia mokytis iš mūsų šaunių senelių. Jų kalba puiki, žodinga.

Petras Cvirka


Be metaforikos poezijoje nepasieksi absoliučiai jokio magiško efekto. Metaforiška konfigūracija sukuria apie save magišką lauką, kuris ir įtraukia į save skaitytoją.

Eduardas Mieželaitis


Metafora — subjektyvios ir objektyvios tikrovės vienovė. Tai laiko, erdvės ir judėjimo formulė poezijoje. Gera metafora kaip tiltas — sujungia materialųjį ir dvasinį pasaulius. Poeto jėgą pažinsi iš jo metaforų. Poeto jėgą [.. .] sudaro tikėjimas, kad jis žino, atspėja, įvardina tai, kas mumyse neištarta, neturi vardo, taigi ir pavidalo. Nes garsu, nei spalva nepasakysi tiek daug, kiek žodžiu.

Justinas Marcinkevičius


Jablonskis mūsų tautas yra vienas iš didžiausių vyrų, kurie kada buvo. Už nuopelnus, padarytus lietuvių kalbai, jis amžinai paliks tautos atminime. Kol mūsų kalba skambės tarp šios žemės giminių, tol ji, jo apvalyta nuo svetimų šiukšlių, išskaidrinta ir praturtinta naujais žodžiais, kartų kartoms skelbs jo vardą. Savo visu gyvenimu jis patvirtino tiesą, kad, kas nemėgsta savo kalbos, tas nemėgsta ir savo tautos. Tą mes gerai žinome iš mūsų istorijos. Iš prastos kaimiečių susižinojimo priemonės, kuria buvo laikoma lietuvių kalba, jis beveik per pusę šimto metų nepaliaujamo darbo padarė ją tobulu minties įrankiu, tinkančiu vartoti visose kultūriškai organizuoto krašto gyvenimo srityse. Kalbos tėvo titulas, kuriuo Jablonskis buvo vadinamas dar gyvas ir kuris dabar visų kartojamas jam mirus, turės amžinai pasilikti prie jo vardo.

Juozas Balčikonis


Gyvenime dažniausiai pasilaiko du kalbininkų tipai. Vieni jų nardo kalbos mokslo aukštybėse, t. y. sprendžia įvairias teorines lingvistikos problemas, o kiti, palikę bendruosius kalbos teorijos dalykus nuošalyje, rausiasi gimtosios kalbos faktuose, atsideda praktiniam tos kalbos ugdymo ir tobulinimo darbui. Prie pastarųjų priklauso ir įžymusis lietuvių kalbininkas, vienas lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjų bei normintojų — Jonas Jablonskis.

Jonas Palionis


Puslapis 52 iš 53

Sparnuotu žodžiu apie žodį...

Juo stilius paprastesnis, juo jis geresnis. Svarbių svarbiausia: tiesa, paprastumas.

Aleksandras Puškinas


Daugiau...

Organizatoriai

Draugai